,,Ši paroda tarytum perkėlė mane į 2022 metų vasarį ir kovą. Apžiūrinėdama nuotraukas pasijaučiau tokia pati maža ir bejėgė, kaip jaučiausi tik prasidėjus karui. Prisimenu Beno Gerdžiūno žodžius: ,,Jeigu mes tylėsime, karas nepasibaigs.“ Buvau sužavėta žurnalistų drąsa.“ (Gerda, 9a)
„Paroda paliko įspūdį ir paskatino susimąstyti. Ar šiandienos realijose turėtų vykti karai dėl teritorijų, kai pasaulis, atrodytų, yra taip pažengęs į priekį? Ar kalti paprasti žmonės, kurie gyvendami savo gyvenimą, atsiduria „politinio katilo“ viduryje? Koks jausmas, kai tavo tėvynė virsta griuvėsiais? Šią parodą turi aplankyti kiekvienas.“ (Evelina, 10a)
,,Pastebėjau, kad beveik visose nuotraukose užfiksuoti griuvėsiai, sugriauti namai, bažnyčios. Ir visa tai tamsių debesų fone. Tarsi net oras atspindi Ukrainos padėtį. Liūdna suvokti, kad Ukrainos vaikai jau nebeturės spalvotos, laimingos vaikystės.“ (Sofija, 9a)
,,Žiūrėdama į nuotraukas, mąsčiau apie karo trukmę. Nuo jo pradžios jau švenčiau gimtadienį, šv. Kalėdas, atostogavau. Kokius jausmus išgyvena jaunas kareivis, švęsdamas gimimo dieną fronte?..“ (Miglė, 9a)
„Sukrėtė matytos nuotraukos, žiūrint į jas paprastą gyvenimą gyvenančio žmogaus akimis. Svarbus buvo ir žurnalisto B. Gerdžiūno, kuris pats matė tuos žmonių išgyvenimus, pasakojimas, ką ir kodėl norėjo užfiksuoti savo fotografijose.“ (Augustė, 10a)
,,Susimąsčiau apie gyvenančius Ukrainoje savo pažįstamus, draugus ir artimuosius, kurie kiekvieną dieną girdi sirenas, raketų švilpesį. Kiekvieną dieną jiems gresia mirtis...“ (Robertas, 9a)
|