Birželio 7-oji Visagino „Žiburio“ pagrindinės mokyklos bendruomenei tapo starto akimirka skrydžiui į vasarą. Pirmiausia pakėlė sparnus pradinukai. Susirinkę į šventiškai pasipuošusią salę, mažieji surengė nuostabų koncertą - taip jie gavo kelialapį saulėtoms vasaros atostogoms.

O vidurdienį aidėjo Paskutinis skambutis... Jis neišvengiamai ateina kaip vasara, liūtis ar triukšmas paukščių lizduose. Būna vienintelis, į nieką nepanašus jiems, paliekantiems savo mokyklą. Pirmas  Paskutinis skambutis... Ir didelis būrys  mylinčių, norinčių ir pasveikinti, ir daug ko palinkėti baigusiems dešimtąją klasę.

Šiandien Paskutinysis skambutis aidėjo XXI Visagino „Žiburio“ pagrindinės mokyklos laidai. Mąslūs ir laimingi, dar vaikiški ir jau beveik suaugę... Tarytum pienių karūnos, kurios tik ir laukia pirmo stipresnio vėjo gūsio, kad  kiltų aukštyn, skristų, kad nutūptų ir įsikibtų savo šaknimis į naują žemės pėdą, sulapotų, sužydėtų...

Kai mokykla ištuštėjo, o kieme šakelėmis sulingavo dar viena sakura, beliko išskubėjusiesiems pakartoti skambėjusį palinkėjimą lyg priesaką:

Neužpūsk pienės pūko,

Kaip žiburio neužpūsk -

Tą besaulį vidudienį.

Saulė, mėnuo ir žvaigždės -|

Visi jie pasislėpė danguje.

Tik dulsvas pienės pūkas

Kaip mažas žiburys

Liko vienas

Pritilusiam dideliam lauke,

Nuūžus vėtrai, pratrūkusiai liūtim su smėliu.

Liko tik pienės pūkas

Didelėj, sunkiai alsuojančioj žemėj...

Neužpūsk pienės pūko,

Neužpūsk...