Prasidėjus spaliui ir išaušus jau tikrai rudeniškai dienai, aštuntokai ir devintokai, pasikvietę kelis smalsuolius iš dešimtosios bei šeštosios klasių, sėdo į autobusą ir leidosi į kelią. Taip tą dieną prasidėjo jų pamokos kitoje erdvėje tema „Baltų mitologinis pasaulis“. Pirma stotelė - Sirvėtos regioninis parkas. Jaukiai įsitaisę prie Gyvybės medžio lankytojų centre, mokiniai nemažai sužinojo apie Šventos dvarą, šio regioninio parko išskirtinumą. Jau čia mokiniai atvertė pirmąjį mitologinės knygos užduočių puslapį: turėjo prisiminti, ką reiškia Gyvybės medžio simboliai, rasti atsakymus ant kamieno pritvirtintose lentelėse, perskaityti simbolių turtingą Vaižganto maldą Žemynai.

Na, o tada, apsiginklavę skėčiais ir kukučiui rodant kelią (tokios išradingos šio tako rodyklės) visi leidosi pėsčiųjų keliu „Mitologija“, kuriame laukė susitikimai net su 17 skulptūrų, vaizduojančių baltų dievybes. Mokiniai gidės klausėsi įdėmiai – mat jie turėjo išsirinkti labiausiai patikusias, įspūdingiausiai skulptūroje atspindėtas dievybes ir paruošti  kuo išradingesnį jų pristatymą. Taigi mokiniai daug įdomaus sužinojo apie Aukščiausiąjį, Perkūną ir Veliną, Laimą, Giltinę, Lazdoną, Kelukį, Žemyną, Javinę, Upinį, Krematą, Aušlavį, Medeiną ir Zuikių dievą, Žemėpatį, Giraitį, Gabiją, Ežerinį. Kelionės pabaigoje nustebino ir prajuokino įsitaisuisio Maumo skulptūra: ne vienas prisiminė, kaip tėveliai vaikystėje juo gąsdino drausdami artintis prie šulinio kaime.

Antra stotelė – vaizdinga Lūšių ežero pakrantė. Čia keliautojai įsirengė sumuštinių stalą. Kas tik pro langą, o kas nepabūgę lietaus grožėjosi banguojančiu tartum jūra ežeru, romantiškai besisupančiomis vilnyse antimis, nuostabaus grožio medžiais. Buvo aišku, kad net prastas oras negali sugadinti nuotaikos, kai šalia toks grožis ir gerų draugų kompanija.

Pagaliau autobusas sustojo Kaltanėnuose. Dar nespėję iš jo išsiristi mokiniai išgirdo svetingą jų laukiančios tautodailininkės Rasos Breidokienės balsą. Netrukus žiburiečiai buvo pakviesti susipažinti ir su visa šių kūrybingų žmonių šeima: salėje jau laukė Algirdas Breidokas su sūnumi Karoliu. Edukacinės popietės tikslas – kaip galima daugiau sužinoti apie tautines juostas. Breidokai tarsi iš stebuklingo lagamino traukė vieną grožybę po kitos, o mokiniai turėjo pajusti demonstruojamų juostų savitumą. Jos, vytos, rištos, austos, stebino ir savo raštais, ir forma, ir faktūra. Mokiniai juostas ne tik vartė, bet ir uostė – tokios jiems atrodė jos įdomios. Netrukus jau iš kito lagamino išriedėjo įvairiausių siūlų kamuoliai, reikėjo kiekvienam pasirinkti patinkančias spalvas ir ...patiems kurti juostas. Iš pradžių buvo nelengva, bet netrukus visi įsitraukė į labai įdomų darbą. Salėje pasidarė tylu, tad dar įspūdingiau skambėjo Algirdo Breidoko nesibaigiantys pasakojimai...

Pamokos kitose erdvėse mokiniams patiko. Net nereikėjo nieko klausti. Sulipę į autobusą, daugelis pamiršo išsitraukti savo ištikimą draugą telefoną – mat vis dar pynė nebaigtas juostas. O gal galvose jau dėstėsi medžiagą būsimiems pristatymams? Reikia tikėtis, kad jie bus ir įdomūs, ir išradingi.