Štai ką prisimena projekto dalyvis Liutauras Mazūra.
,,Iš tikrųjų ši kelionė mane nustebino - patyriau daug neišdildomų įspūdžių.
Pirmoji diena – ilga kelionė Lietuvos ir Lenkijos keliais, kol pagaliau pasiekėme laikinaisiais namais tapusį Spišska Nova Vese miestą rytų Slovakijose. Autobusas sustojo prie mokyklos, kur mūsų jau laukė naujieji draugai. Netrukus galėjome patirti, kokie šilti žmonės tie slovakai. Tiesa, nustebino ir savo vaišėmis – ant jų stalų matėme žymiai mažiau mėsos, nei mes esame įpratę dėti ant savojo.
Antrąją dieną sportavome. Manau, kiekvienas projekto dalyvis galėjo įsitikinti, jog Spišskos paaugliai – salės riedulio fanatikai. Be to, žaidėme krepšinį, dalyvavome aerobikos užsiėmimuose, šokinėjome ant dar mums nematytų vienviečių batutų. Išbandę jėgas sporto rungtyse visi - lietuviai ir slovakai – smagiai praleidome laisvalaikį picerijoje. Vėliau vaikštinėjome po miestą, norėdami jį apžiūrėti.
Kitomis dienomis turėjome progos susipažinti ir su didesniais Slovakijos miestais. Aplankėme senamiesčius, apžiūrėjome kitas miestų įžymybes. Patį didžiausią įspūdį, bent jau man, paliko gotikinio stiliaus bažnyčios.
Pagaliau atėjo diena, kai pamatėme labiausiai pakerėjusį objektą – kalnus. Tai buvo žodžiais neapsakomas dalykas... Pasigėrėję Tatrais turėjome progos pasilinksminti ir mums organizuotame vakarėlyje. Smagiai leidome laiką, tik ... tas DJ grojo kažkokias keistas ispaniškas serenadas...
Deja, atėjo ir nelauktas išsiskyrimo su naujaisiais draugais vakaras. O taip norėjosi dar bent kelias savaites praleisti Slovakijoje...
Netrukus vėl dardėjome Lenkijos keliais, šį kartą namo, pasisėmę naudingos patirties ir jau ilgėdamiesi naujų savo draugų.
Mano galvoje įkyriai sukosi tik viena mintis: ,,Noriu čia sugrįžti.“
|