Senovinės vėlių pagerbimo apeigos būdavo atliekamos rudenį, nuėmus nuo laukų derlių. Dar XIX a. pradžioje lietuviai vėlėms gamindavo patiekalus. Patiekalų turėjo būti 12. Paruošę maistą, švariai iššluodavo gryčios aslą, užtiesdavo balta staltiese stalą, sustatydavo gėrimų ąsočius. Prie stalo žmonės rinkdavosi tyliai. Sunešus ant stalo valgius, šeimininkas prabildavo: ,,Mirusiųjų vėlelės, kurios dar atmenamos šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties vyrai ir garbingos moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasakydavo jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šitų namų, prašau į metines vaišes.

Tegu jos būna jums tokios malonios, kaip kad mums yra saldus jūsų atminimas.“ Patylėjęs sakydavo: ,, Sėskite ir teikitės valgyti taip, kaip jums dievai leis.“ Be savo artimųjų giminių, žmonės prisimindavo ir tragiškai žuvusių vėles. Atlikę savo prosenių vaišinimo ir pagerbimo apeigas, pavyzdžiui, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir smilkydami tam tikromis žolėmis, kalbėdavo: ,, Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžių užmuštus, griaustinio nutrenktus. Prisimink svetimon žemėn išvežtus, suvargintus ir pražuvusius. Ateikite, Jūsų vėlelės, atsigerkit, vaišinkitės su mumis.“

(Pagal P. Dundulienės ,,Senovės lietuvių mitologija ir religija“)

Visus ,,Žiburio“ mokyklos bendruomenės narius šių metų spalio 25 d., 12 val., kviečiame dalyvauti šv. Mišių aukoje už mūsų bendruomenės mirusiuosius.